Būti AMII: Rezidentai kalba. Adomas Stančikas

Kūryba neturi ribų – tą puikiai įrodo Adomas Stančikas, įvairiapusis menininkas, kurio talentas atsiskleidžia tiek teatro ir kino scenoje, tiek muzikos pasaulyje ir tapyboje. Jo gyvenimas persmelktas menine raiška, geba įsijausti į skirtingus vaidmenis, išjausti muziką ir įamžinti spalvų žaismą drobėje.

Adomas savo kelią kine pradėjo dar 2005-aisiais ir nuo tada sukaupė solidžią filmų bei serialų patirtį. Tačiau aktorystė – tik viena iš daugelio jo saviraiškos krypčių. Jis – aktyvus muzikantas, kuriantis lyriškas, jautrias dainas,  nevengiantis sarkazmo, kuriose susipina akustinis skambesys ir gili emocija. Jo tapyba taip pat randa kelią į žiūrovų širdis.

Šiuo metu Adomas Stančikas yra rezidentas Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriuje (AMII). A. Stančikas kalbasi su Vilniaus universiteto kūrybos komunikacijos studijų programos studentais, šiuo metu atliekančiais praktiką. Šis interviu – tai galimybė pažinti Adomą Stančiką iš arčiau: kas jį įkvepia, kaip jam pavyksta suderinti tiek skirtingų meno sričių ir ką jis mano apie šiandienos kultūrinę sceną? Pasinerkime į jo mintis, istorijas ir kūrybines įžvalgas…

Jo gyvenimas kupinas įdomių patirčių bei netikėtų posūkių. Savo kelią menininkas pradėjo dar mokykloje, kai jo lietuvių kalbos mokytoja, Genovaitė Bagdonienė, paskatino dalyvauti skaitovų konkursuose. Nors Adomas baigė teatro režisūrą, jo kelias nuvedė į aktorystę. Netikėtai atradęs skelbimą apie aktorių atranką, jis prisibeldė pas režisierių Emilį Vėlyvį, kurio žvilgsnis atpažino potencialą. Taip prasidėjo jo aktorinė karjera, kuri tęsiasi jau nuo 2005 metų.

Adomas yra sukūręs vaidmenis tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose projektuose, tarp jų „Karas ir taika“ kuriame suvaidino vieną iš nedaugelio teigiamų personažų, Būrą ir net garsiajame „Stranger Things“ kuriame vaidino sargybinį ir prisilietė prie pagrindinio veikėjo bato. Nors daugelis mato pastarąją patirtį kaip didžiulį karjeros šuolį, pats aktorius tai vertina paprasčiau. „Tik prisimenu, kaip Valentino dieną praleidau Lukiškėse…“, – juokiasi jis. Tarptautiniai projektai suteikia daugiau atpažįstamumo.

Adomas pasakoja, kad kaip ir daugelis aktorių, turi tam tikrus prietarus. Jis niekada dieną prieš nesikerpa nagų ir vengia fizinio išsekimo prieš pasirodymus. Tai, anot jo, ne tik folkloras, bet ir praktinis patarimas: aktorius privalo išsaugoti energiją, kad galėtų pilnai atsiduoti scenai ar filmavimo aikštele.

Vienas iš įdomiausių Adomo skaičiavimų – tai jo „žuvimo“ patirtys ekrane. Savo aktorinėje karjeroje jis skaičiuoja net dešimt mirčių ekrane – tai tapo ne tik juokais minima statistika, bet ir savotišku ritualu atsikratyti blogų emocijų ar patirčių. Pasak jo, neigiami personažai reikalauja iš aktoriaus daug neigiamos energijos, tad mirtis ekrane kartais tampa simboliniu išsilaisvinimu. „Girdėjau menininkus pripažįsta tik po mirties, tai labai viliuosi, kad honorarai išauk dešimteriopai“ – juokiasi jis. „Po septintos personažo mirties pradėjau įprasminti šį kino veiksmą,atsisakydamas savo neigiamų bruožų. Tai tapo savotišku ritualu tapti šviesesniam“ – pasakoja Adomas.

Nors kino pasaulyje jo laukia vis nauji projektai, Adomas svajoja ne tik apie naujus vaidmenis, bet ir apie savo paties filmą. 2004 parašė pjese, kurią pats pastate ir vėliau ji buvo išversta i estu kalbą ir Estijoje suvaidinta. Dabar jis vėl rašo scenarijų savo filmui. 

Adomas yra ir teatro, ir kino aktorius, tačiau teigia, kad teatras yra tikrasis profesionalumo išbandymas. Pasak jo, daugiausiai iššūkių kyla teatre, kur veiksmas vyksta nenutrūkstamai, o kinas leidžia klaidas taisyti dublių pagalba.

Kalbėdamas apie Lietuvos teatro ir kino raidą, Adomas pastebi, kad po nepriklausomybės atkūrimo teatras išgyveno didelę transformaciją. Jis tapo daug laisvesnis, tačiau kartu atsirado ir naujų iššūkių – menininkai nebėra suvaržyti, tačiau kartais trūksta aiškios krypties. Jis taip pat pastebi, kad dabartinė karta nebeturi to pačio protesto poreikio, kuris anksčiau skatino meninį judėjimą.

Be aktorystės, A. Stančikas aktyviai kuria muziką ir tapo. Muzika jį lydėjo nuo vaikystės, kai dar mokėsi muzikos mokykloje, o vėliau, paauglystėje gavo pirmąją gitarą. Jo muzikinės paieškos visada krypo į alternatyvią sceną, vengiant popkultūros šablonų. Studijų metais brandesnius tekstus paskatino kurti Darius Žvirblis. Taip pat žavėjosi  režisieriaus Eimuntas Nekrošius darbais. Tapymas jam yra dar viena sritis, kurioje gali išreikšti save, o jo darbai buvo eksponuojami viešose erdvėse, tokiose kaip „Bukowski“ baras Klaipėdoje kuris tapo Bukowski portretų krikštatėviu. Taip pat jo darbai nuo 2007 metų puošia Šiaulių naktis, taip pat įvairias vynines, barus bei galerijas ir net dvarus ir rūmus.

Kūrėjas neslepia, kad kaip ir daugelis menininkų, kartais patiria perdegimą. Aktorius pripažįsta, kad jis yra neišvengiamas. Tas „žiūrėjimas į vieną tašką“ trunka ganėtinai trumpai ir dažniausiai kyla dėl per didelių lūkesčių. Jis mano, kad tiek tamsa, tiek šviesa yra laikini reiškiniai, todėl svarbiausia – judėti pirmyn. Tai savotiška minčių perkrova, kuri, anot jo, skatina ieškoti naujų būdų išlikti kūrybingam.

Paklaustas, kaip leidžia laisvalaikį, Adomas atvirai pripažįsta, kad nors atrodo nuolat paskendęs mene, jis nekuria kasdien. Laisvalaikiu Adomas lankosi parodose, koncertuose ir renginiuose. Jis mėgsta pirtį, žygius – tai jam suteikia progą sugeneruoti naujų idėjų ir užfiksuoti scenarijų vertų scenų. Kadangi jis kuria pramogas, dažnai pagauna save, kad ir laisvalaikis tampa kūryba.

Adomo kelias į AMII rezidenciją buvo natūralus – jau anksčiau jis lankydavosi čia įrašinėti muzikos, o kai gyvenime prireikė aplinkos, kuri skatintų kūrybiškumą, tapo rezidentu. Būtent čia atsinaujino ir jo bendradarbiavimas su Sigitu Saga. Jų pasirodymai apibūdinami kaip fizikų muzika, psichodelinis bardas ir išvis negirdėta muzika.

Atsigręždamas į praeitį, patartų sau nestabdyti, sekti ženklus ir dalyvauti gyvenimiškose aplinkybėse. Adomas Stančikas yra nuolatinės kūrybinės paieškos žmogus, atrandantis meną ne tik scenoje ar drobėse, bet ir pačiame gyvenime.