Būti AMII: Rezidentai kalba. Mykolė Ganusauskaitė
Interviu su Mykole Ganusauskaite, akimirkos puoselėtoja.
Mykolė Ganusauskaitė – talentinga lietuvių menininkė, žinoma dėl savo ryškaus, ekspresyvaus ir konceptualaus kūrybinio braižo. Jos peizažai balansuoja tarp abstrakcijos ir realybės – iš arti atrodo abstraktūs, o iš toliau primena nuotraukas. Menininkę įkvepėGeorges’o Pereco mintis apie erdvės optinę iliuziją, kurią ji interpretuoja savo darbuose, dėliodama abstrakčius potėpius taip, kad jie sukurtų realistiško peizažo įspūdį. Šiame interviu menininkė dalijasi savo kūrybine kelione, požiūriu į menininko gyvenimą ir iššūkius bei asmeniniais kūrybos metodais.
Kodėl tapyba? Ar prisimenate akimirką, kai supratote, kad norite tapti būtent tapytoja?
Mykolės kelias dailėje prasidėjo dar vaikystėje, kai mama ją nuvedė į dailės mokyklą, tačiau tik mokydamasi Paryžiaus dailės paruošiamojoje mokykloje PrépʼArt ji suprato, kad tapyba yra jos tikrasis pašaukimas. Nors anksčiau dvejojo, ši mokykla atvėrėkūrybiškumo galimybes ir paskatino siekti dailės studijųParyžiuje.
Kas jus labiausiai traukė prie dailės? Kas buvo tas „kabliukas“?
Mykolė nuo vaikystės buvo pakerėta gyvūnų ir gamtos, ypač Afrikos safarių, kuriuos piešdama stengėsi juos patirti, išgyventi per savo kūrybą. Spalvos jai teikia ypatingą malonumą, o tapyba tampa ne tik procesu, bet ir būdu pabūti tose vietose, kurios ją žavi. Nors knygų ji daug neskaitė, iliustracijos ją žavėjo nuo mažens. Kažkas „kabliavo“ prie akvarelės, flomasterių, pastelių ir popieriaus kūrybiniam darbui. „Manęs vaikystėj niekad nežavėjo matyti paveikslus, nu vat ne, o knygų iliustracijos- vau!“ – prisimena menininkė. Gal dėl to Mykolė daug laiko praleidžia kurdama akvareles miniatiūras ant popieriaus, kurias vėliau išdidina paveiksluose. Išdidinimo procesas – tapymas, siejasi daugiau su darbu nei malonumu. Na o pats rezultatas, jai kelia didžiausią džiaugsmą – „mane masina finalinis rezultatas, kai žiūrovas paskęsta paveiksle, ištirpsta jame, peizažų panoramoje“.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte studijuodama Prancūzijoje?
Labiausiai kliudė Mykolei akademinis piešimas ir akademinė tapyba. Norėdama atrasti savitą braižą, ji turėjo atsiriboti nuo akademinių taisyklių. Fotografija tapo vienu iš svarbiausių jos metodų: ji naudoja sustabdytas akimirkas kaip kompozicijos pagrindą, perkelia vaizdus į miniatiūras, o vėliau jas transformuoja į didelio formato paveikslus. Būtent tokia yra Mykolės metodika atitolti nuo matomo vaizdo, labiau pasinerti į savitą pasaulį ir braižą.
Ar menininko gyvenimas iš tiesų primena subtilų chaosą? Kaip derinate asmeninį gyvenimą su profesija, reikalaujančia daug jėgų ir laiko?
Pasak Mykolės, menininkui reikia žmogaus šalia, kuris suprastų, kad jam vienu metu bus skiriama daug dėmesio, o kitu metu– visądėmesį pavogs kūryba. Net žiūrint į planuojamas parodas, menininkė teigia, kad negali tiksliai pasakyti, kiek laiko ji bus išvykusi, gali būti 10 dienų, gali ir virš mėnesio. Taip pat neina numatyti kiek užims laiko naujos tapybos darbų serijos sukūrimas ar pasiruošimas parodai – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Mykolės gyvenime stabilumo mažai, o meniškas chaosas yra neišvengiamas, tačiau jis taip pat yra ir kūrybos dalis.
Ar turėjote lūkesčių ar aiškių tikslų karjeros kelyje?
Mykolė savo karjerą apibūdina kaip plaukimą pasroviui. Ji nebuvo ta, kuri griežtai planuotų savo žingsnius, tačiau pasitaikius galimybėms – jomis pasinaudodavo. Niekada nesijautė privalanti siekti tik tapybos srityje ir jautė, jei nepavyks dėl kažkokių aplinkybių įstoti į akademiją, ji per daug nenusimins, nes gyvenime juk tiek daug visko įdomaus. Menininkė vadovaujasimintimi, jog turi padaryti viską, ką gali, arba kitaip sakant, bandyti pasiekti savo galimybių lubas.
Ar teko turėti ne su menu susijusį darbą? Kaip jums sekėsi?
Menininkė turėjo galimybę dirbti pardavėja tėvų keramikos galerijoje, tačiau kaip keistą sapną Mykolė prisimena savolaikinąjį darbą Kipre, kai visai netyčia su tuometiniu draugu nuskrido ir nusprendė padirbėti padavėja vasarą. „Net nemokėjau stalų serviruoti!“ – prisimena Mykolė. Bet savo apsukrumu, menininkė neprapuolė ir išdirbo pusantro mėnesio. Na, o įdomiausia darbo patirtimi ji laiko kaskadininkės darbą. Dar būdama dvyliktoje klasėje Mykolė turėjo neeilinę galimybę pusę metų mokintis kaskadinių triukų su žirgais, bei kovos menų ir parodyti kaskadininkės įgūdžius švedų istoriniame seriale „Vištvagiai“.
Kokie jus menininkai įkvepia labiausiai?
Tarp didžiausių įkvepėjų Mykolė mini Davidą Hockney (ypač jo baseinų seriją), Anselmą Kieferį, Peterį Doigą ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbus.
Kokia, jūsų nuomone, yra menininko misija visuomenėje?
Mykolė teigia, kad menininko misija visuomenėje yra paskolinti savo akis žmogui, kad per jo akis pamatytų pasaulį. Kadangi kiekvienas matome dalykus labai skirtingai ir kiekvieno mūsų požiūrio taškas yra svarbus, mūsų misija yra atverti savąjį autentiškumą žmogui per kūrinius. Prie šios misijos prisideda ir nepalaužiama pareiga daryti tai, kas tau patinka ir kam turi talentą. Privalai tą daryti neatsižvelgus į aplinkybes ar tai apsimokėtų, ar ne, tai tarsi tam tikra tarnystė savo gabumams.
Ką patartumėte būsimiems menininkams?
Besiblaškančiam ir neapsisprendusiam šiuolaikiniam jaunimui Mykolė pataria: „Jei jau studijuoji ir kažką darai, tai daryk viską šimtu procentu– atiduok visą save tam darbui.“
Taip pat ji primena, kad reikia fokusuotis į kūrybą, o ne į pinigus, nors visais laikais menininkus slėgė ir slegia finansinių problemųbaimė, reikia suprasti, kad tai visų pirma darai ne dėl pinigų, o dėl savęs. Šią baimę gali nuraminti ir padėti plačiai svajoti domėjimasis pasaulinio garso menininkais, kurie yra topdešimtuke ar dvidešimtuke brangiausių menininkų.
Straipsnį parengė AMII praktikantai 2025 m.
